Netanyahu - pavardė, kurios niekada nebuvo

Benjaminas Netanyahu, be abejo, yra viena ryškiausių ne tik Izraelio, bet ir visos žydų tautos politinių, o jau galima drąsiai sakyti, ir istorinių asmenybių: ilgiausiai šalį valdęs premjeras, karinis veteranas, diplomatijos veikėjas, nuolat esantis pasaulinių naujienų centre. Tačiau mažai kas žino, kad senoviškai ir hebrajiškai skambanti jo pavardė „Netanyahu“ atsirado vos prieš gerą šimtą metų ir tai buvo netikra pavardė, o senelio slapyvardis.

Mileikowskiai iš Varšuvos

Benjamino Netanyahu senelis Nathanas Mileikowskis, gimęs 1879 metais Krėvoje (dabartinė Baltarusija), buvo rabinas ir rašytojas. Jo žmona, Benjamino Netanyahu močiutė Sara Lurje (Lurie), gimė 1885 metais Šeduvoje.

Vienas iš devynių jų vaikų buvo Benzionas Mileikowskis (Benzion Mileikowsky), gimęs 1910 metų kovo 25 dieną Varšuvoje. Benjamino Netanyahu tėvas.

1920 metais, kai Benzionui buvo vos dešimt, jis kartu su tėvais Nathanu ir Sara Mileikowskiais persikėlė į Palestiną.

Senelio slapyvardis tapo pavarde

Atvykęs į Palestiną, Nathanas Mileikowskis pradėjo rašyti straipsnius hebrajų spaudai. Dalį šių straipsnių jis pasirašinėdavo slapyvardžiu „Netanyahu“, reiškiančiu „Dievas davė“. Kartais naudojo ir trumpesnę formą „Nitay“.

Būtent į slapyvardį „Netanyahu“ Benzionas ir dalis jo brolių vėliau pakeitė savo pavardę. Taip Mileikowskiai tapo Netanyahu. Bibliškai skambanti pavardė iš tiesų gimė XX amžiaus trečiajame dešimtmetyje kaip vieno rabino rašytojo slapyvardis.

Pats Benjaminas jau su Netanyahu pavarde gimė 1949 metais Tel Avive. Tiesa, gyvendamas JAV aštuntajame dešimtmetyje, jis kurį laiką naudojo ir kitą senelio slapyvardžio variantą „Ben Nitay“.

Pavardžių hebranizacija: dažnas reiškinys

Mileikowskių atvejis toli gražu nėra unikalus. Pavardžių hebranizacija buvo plačiai paplitusi praktika tarp į Palestiną atvykusių žydų. Jie keisdavo savo europietiškas pavardes į hebrajiškas. Tai buvo daugiau nei formalumas, tai buvo sąmoningas atsiskyrimas nuo diasporos praeities ir naujos, hebrajiškos tapatybės kūrimas.

Šio judėjimo entuziastas buvo pirmasis Izraelio premjeras Davidas Ben-Gurionas. Gimęs kaip Davidas Grünas (Gruen) Lenkijoje, dar 1910 metais jis pakeitė pavardę, o tapęs premjeru aktyviai ragino visus izraeliečius daryti tą patį. 1955 metais jis įsakė aukštesniems karininkams privaloma tvarka hebranizuoti savo pavardes. Panašūs reikalavimai buvo keliami diplomatams ir valstybės tarnautojams.

Pavardžių keitimo būdai buvo įvairūs. Dažniausiai pavardės buvo tiesiog verčiamos į hebrajų kalbą pagal prasmę: vokiška Goldberg („aukso kalnas“) virsdavo hebrajiška Harpaz (har, kalnas; paz, auksas), Rosenfeld („rožių laukas“) tapdavo Vardi (vered, rožė), o Freund („draugas“) virsdavo Yedid, hebrajiškuoju „draugo“ atitikmeniu. „Haganah“ vadas Moshe Klaynboymas, kurio jidiš pavardė reiškė „mažas medis“, tapo Moshe Sneh, hebrajišku „krūmo“ atitikmeniu. Kiti pasirinkdavo panašiai skambančias, bet visiškai kitokios reikšmės pavardes: Epstein virsdavo Eilat, Perskis tapdavo Peresu, Brogas virsdavo Baraku, o Lampa tapdavo Lapidu. Shimonas Perskis virto Shimonu Peresu, Moshe Shertokas tapo Moshe Sharetu. Dar kiti kūrė naujas pavardes iš savo senojo vardo inicialų, pavyzdžiui, Shne'oras Zalmanas Rubashovas sujungė tris inicialus ir tapo Shazaru, būsimuoju trečiuoju Izraelio prezidentu.

Pavardė kaip politinis aktas

Pavardžių hebranizacija nebuvo vien lingvistinis reiškinys. Tai buvo su persekiojimais ir pogromais siejamos praeities atmetimas ir naujos tapatybės sukūrimas. Kai Nathanas Mileikowskis pasirašė „Netanyahu“ po savo straipsniais, jis ne šiaip pasirinko pseudonimą, jis sukūrė naują tapatybę, kuria šiandien gyvena jo anūkas, vienas įtakingiausių pasaulio politikų.

Taigi pavardė „Netanyahu“, nors ir skamba taip, tarsi būtų atėjusi iš biblinių laikų, iš tikrųjų yra vos šimto metų senumo, per kuriuos spėjo tapti viena atpažįstamiausių pavardžių šiuolaikiniame pasaulyje.

Kas bendro tarp šios istorijos ir knygos „Vilniaus magas“ herojaus, sužinosite jau greitai.