Dvigubi žurnalistės Jūratės Damulytės standartai

Jau kuris laikas domintis portalo „15min“ veikla atrodo, kad žurnalistė, mėgstanti pabrėžti, kad yra profesionalė, Jūratė Damulytė taiko dvigubus standartus. Pavyzdžiui, ji viešai pasisako už registrų duomenų atvėrimą visuomenei, bet piktinasi, kad tokie viešuose registruose tvarkomi duomenys apie jos vadovą yra prieinami kitiems žurnalistams. Ir tai nėra vienintelis pavyzdys – stebint J. Damulytės paskutinių mėnesių pasisakymus ir veiksmus galima įžvelgti ir šiokią tokią tendenciją.

Atsiribojo nuo „15min“

Pirmiausia, J. Damulytė balandžio mėnesio 20 dieną savo paskyroje „Facebook“ socialiniame tinkle išplatino atsiribojimą nuo „15min“ redakcijos dėl išspausdintos Eligijaus Masiulio nuomonės apie Sauliaus Skvernelio situaciją:

„Atsiriboju ir laikau klaida mano mielai 15min redakcijai, kurioje pati dirbu ir gerbiu, tiražuoti už sunkų korupcinį nusikaltimą nuteisto ir bausmę vis dar atliekančio ekspolitiko nuomonę apie kitų politikų klaidas. Be to, keliant tai į pirmą poziciją. Man tai nepriimtina. Bet suprantu, kad nuomonės gali skirtis.

Manau, kad žurnalistikoje turi būti sveriama reputacija. Dėti į vieną gretą „eksperto“ su apykoje svarstymus su pareigas einančiųjų parlamentarų nuomonėmis nėra korektiška, nei adekvatu.

Esu išsakiusi tai ir redakcijos vidinės diskusijos metu argumentus.“

Pati į komandą priėmė už sunkų nusikaltimą nuteistą asmenį

Tačiau pati J. Damulytė į „15min“ redakciją – tai yra jos vadovaujamą tyrimų skyrių – priėmė už degalinės apiplėšimą teistą Karolį Juršį.

Nors nusikaltimą jis padarė tais pačiais 2016 metais – net keliais mėnesiais vėliau nei E. Masiulis, kurio nuomonės publikavimą J. Damulytė įvardijo kaip nekorektišką ir neadekvatų, – tai jai netrukdo kartu su juo rengti Medijų rėmimo fondo, t. y. valstybės lėšomis finansuojamų, publikacijų.

O patį nusikaltimą, kurio metu, veikdamas organizuotoje grupėje, dabartinis „15min“ žurnalistas pagrobė 1570,77 euro, buvo aprašęs ir pats „15min“ – tuomet portalas šį nusikaltimą pavadino įžūliu.

Bet po beveik 10 metų „15min“ portale jau teigiama, kad K. Juršys be kitų temų nagrinėja ir pinigų užkulsius, kad ir kas tai bebūtų.

Nusprendė apiplėšti draugo tėtį

Kaip buvo skelbiama Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendyje, degalinė, kurią buvo suplanuota apiplėšti, nebuvo pasirinkta atsitiktinai. Ji priklausė vieno iš nusikaltimo bendrininkų, kurį K. Juršys pažinojo maždaug dvejus metus, D. Ž. tėvui, kuris sūnų ten buvo įdarbinęs.

Dar viena bendrininkė M. O. irgi dirbo toje pačioje degalinėje operatore ir buvo nukentėjusiosios bendradarbė. Būtent ji bendrams atskleidė, kur laikomi seifas ir raktas nuo jo, kada operatorė išeina nurašyti skaitiklių, kur yra apsaugos mygtukai. Su K. Juršiu ją siejo ilga draugystė — jie buvo klasiokai.

Įsigijo linzes ir purškiamų dažų

Nusikaltimo dieną D. Ž. kartu su M. O. ir I. S. automobiliu nuvažiavo į Palangą pasiimti tuo metu sezoninį darbą dirbusio K. Juršio. Susitikę visi keturiese aptarė planą — kas ką darys degalinėje — ir patraukė atgal į Vilnių. Pakeliui sustoję Kauno „Akropolyje“ bendrininkai apsirūpino tuo, kas turėjo padėti likti neatpažintiems: tamsiais drabužiais, batais, dviem mobiliaisiais telefonais su SIM kortelėmis ryšiui palaikyti, o optikos parduotuvėje — juodos spalvos akių lęšiais. Linzės buvo nupirktos K. Juršiui ir I. S. specialiai tam, kad operatorė nematytų tikros jų akių spalvos ir vėliau negalėtų jų atpažinti. Už visus pirkinius mokėjo D. Ž.

Atvykę į Vilnių, bendrininkai užsuko į prekybos centrą „Nordika“, kur „Senukų“ parduotuvėje K. Juršys su D. Ž. įsigijo dar trūkstamų priemonių — juodos spalvos pirštinių, kad neliktų pirštų atspaudų, dvi lipnios juostos ritinėlius operatorei surišti, juodų maišų galvoms uždengti ir flakoną pigių juodų purškiamų dažų. Pastarieji buvo skirti tam, kad nusikaltimo metu būtų užpurkšta degalinės vaizdo stebėjimo kamera.

Degalinės operatorę paliko surištą

Kaip buvo nustatyta ikiteisminio tyrimo metu, pagrindinį fizinį vaidmenį užpuolime atliko būtent K. Juršys. Organizuotoje grupėje Karoliui buvo paskirta užduotis sulaikyti degalinės operatorę lauke, kol bendrininkas paims pinigus.

Prieš pat užpuolimą K. Juršys ir I. S., atvykę prie degalinės, užsidėjo ant galvų iš maišų pasidarytas kaukes ir lipnia juosta apsuko jas aplink kaklą, kad nenukristų. Užsimaskavę abu už degalinės pastato kampo laukė, kol operatorė išeis į lauką.

Apie 23.45 val., operatorei išėjus į degalinės teritoriją nurašyti kuro skaitiklių rodmenų, K. Juršys priėjo prie jos iš nugaros. Viena ranka užspaudė jai burną, kita suėmė už liemens ir ėmė tempti link pastato. Moteris priešinosi, todėl jis sutartu šaukiniu „vienas“ pasikvietė bendrininką I. S.

Abu užpuolikai pargriovė operatorę ir, K. Juršiui laikant ją už rankų, o I. S. — už kojų, nutempė į degalinės vidų. Ten K. Juršys prispaudė nukentėjusiąją prie grindų — keliu laikė kojas, ranka spaudė galvą — ir lipnia juosta surišo jai rankas. Smurtas nebuvo simbolinis: bendrais užpuolikų veiksmais moteriai padaryta mažiausiai dvylika trauminių poveikių — daugybiniai odos nubrozdinimai ir poodinės kraujosruvos, kurios teismo medikų įvertintos kaip nežymus sveikatos sutrikdymas. Nukentėjusioji patyrė didelį išgąstį ir stresą.

Už savo vaidmenį K. Juršys gavo 250 eurų dalį.

Skaitant šią bylos medžiagos vietą, galvoje pradėjo skambėti šios grupės SEL dainos „Kontrolinis šūvis“ eilutės:

Už milijoną tu šautum į patį poną Dievą
O už kiek nužudytum savo motiną ir tėvą?

Įkalčius sudegino miške

Iš degalinės užpuolikai pabėgo pėsčiomis ir, padarę lanką iki sutartos vietos, įsėdo į laukusį automobilį. Visi keturi grįžo į tą patį Nemenčinės miške esantį plotą, kuriame prieš nusikaltimą buvo palikę antrąjį automobilį. Ten bandyta sunaikinti visus įkalčius: K. Juršys su I. S. įkūrė laužą ir sudegino nusikaltimui naudotus drabužius, pirštines, lipnią juostą, maišus, akių lęšius, telefonus bei dažų balionėlį. Laužas buvo įžiebtas purškiant tuos pačius dažus ir juos padegant. Kol vyrai naikino daiktus, M. O. automobilyje skaičiavo pagrobtus pinigus, o paskui juos pasidalino. Visi nakvojo miške, o ryte išsiskirstė.

Visgi pastangos nuslėpti nusikaltimą nepadėjo — apžiūrint įvykio vietą miške policija aptiko laužavietę su nevisiškai sudegusiais batais bei drabužiais ir tą patį dažų balionėlį, kurio dažai vėliau ekspertų buvo susieti su užpurkšta degalinės kamera.

Nuteistas, bet kalėti neteko

Vilniaus miesto apylinkės teismas K. Juršį pripažino kaltu dėl apiplėšimo įsibrovus į patalpą veikiant organizuotoje grupėje (BK 180 straipsnio 3 dalis) ir skyrė jam trejų metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Kadangi byla buvo nagrinėjama sutrumpinto įrodymų tyrimo tvarka, o kaltinamasis prisipažino kaltu, bausmė sumažinta vienu trečdaliu — iki dvejų metų keturių mėnesių laisvės atėmimo.

Visgi realiai kalėti jaunuoliui neteko: teismas laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėjo trejiems metams, įpareigodamas K. Juršį per visą šį laikotarpį tęsti mokslą arba pradėti dirbti, nuo 22 iki 6 val. būti namuose ir be priežiūrą vykdančios institucijos leidimo neišvykti iš gyvenamosios vietos. Į bausmės laiką įskaitytos dvi paros, kurias jis buvo laikinai sulaikytas. Atsakomybę lengvino tai, kad jaunuolis prisipažino, nuoširdžiai gailėjosi ir atlygino žalą, o nukentėjusioji ir įmonė pretenzijų nereiškė; sunkinančių aplinkybių teismas nenustatė.

Į klausimus neatsakė

„Spaudos klubas“ dar balandžio mėnesį su klausimais kreipėsi tiek į J. Damulytę, tiek į „15min“ redaktorių Vaidotą Beniušį. Tačiau jie į „Spaudos klubo“ klausimus neatsakė.

Buvo kitoje barikadų pusėje

Šią poziciją ruošiausi išspausdinti dar gegužės mėnesį, tačiau rengdamas publikaciją apie „15min“, kurioje dirba J. Damulytė – tai yra apie tai, kaip „Spaudos klubo“ komanda nuvykusi į Neringą akcininkų Justino Jaručio ir Tomo Balžeko valdose aptiko galimai nelegalių statybų atvejį, kai avilys virto muzikine studija, – pastebėjau dar vieną J. Damulytės dvigubų standartų atvejį.

Šiuo metu „15min“ tyrimų skyriaus vadovė ir Žurnalistų profesionalų sąjungos valdybos pirmininkė J. Damulytė deda beprotiškas pastangas ir naudojasi savo įtaka, kad žurnalistai negalėtų visuomenei atskleisti jos vadovo ir kitų asmenų daromų pažeidimų. Tačiau savo karjeros pradžioje J. Damulytė buvo priešingoje barikadų pusėje.

Pati vyko į Neringą

Prieš 18 metų kaip lydinti žurnalistė J. Damulytė kartu su Artūru Skardžiumi ir kitais Seimo audito komiteto nariais pati lankėsi Neringoje ir prie tuomet neteisėtai Juodkrantėje stovėjusio vagonėlio. Tuomet kaip žurnalistė ji gynė viešąjį interesą ir kritikavo institucijų neveiksnumą siekiant nubausti pažeidėją.

Tada neturėdamas leidimo ant paties marių kranto gyvenamąjį vagonėlį buvo pasistatęs verslininkas ir tuomet įtakingas socialliberalas Rolandas Zujevas, kuris taip pažeidė Kuršių nerijos nacionalinio parko režimą.

Kaip tuomet rašė spauda, kilus skandalui tuometinės Valstybinės saugomos teritorijos tarnybos ir Kuršių nerijos nacionalinio parko direktorės pateko į kai kurių socialliberalų nemalonę. Tuometinio socialliberalų lyderio Artūro Paulausko iniciatyva Kuršių nerijos nacionaliniame parke buvo atliktas auditas.

Darbdavys aukščiau įstatymų

Nors tada ji naudojosi savo statusu, kad apgintų viešąjį interesą ir apsaugotų Kuršių nerijos nacionalinį parką, dabar ji savo statusą naudoja siekdama nuslėpti darbdavio nusižengimus, įskaitant labai panašią situaciją dėl nekilnojamojo turto kadastre neegzistuojančio, bet darbdavio iš valstybės nuomojamame sklype stovinčio namelio tame pačiame Kuršių nerijos nacionaliniame parke.

Nors J. Damulytė tikrai pasižymi drąsa sakyti savo nuomonę, ką parodė ir jos minėtas atsiribojimas nuo redakcijos, kuri išspausdino jai nepriimtino asmens nuomonę, bet niekaip neina atsakyti į klausimą, kodėl ji viešai neatsiriboja nuo savo darbdavių, kurie net ir prasidėjus karui dar net keturis metus skaitytojų duomenims tvarkyti rinkosi partnerius rusijoje, o jų valdose nacionaliniame parke, neturint statybos leidimo, avilys buvo rekonstruotas į namelį.